Ne!

Pastarosiomis dienomis mano mažametis (2 metai 8 mėnesiai) sūnus į daugelį klausimų atsako gan vienareikšmiškai ir nedvejodamas. Ne!

Klausimai nebūtinai būna kontroversiški ar sukti. Tiesiog tokia mūsų nuotaikėlė paskutiniu metu. Nieko baisaus, sako viskas praeina. Tokios Špoko pozicijos pastūmėtas pradėjau svarstyti kiek dažnai mes galime pasakyti  - Ne! Ypač kai tai iš ties turime neigimą omenyje ir norime išreikšti savo poziciją.

Gal tai mano darbo specifika? (Dirbant politinėje aplinkoje, politinis korektiškumas ne mada, o būtinybė.) O jeigu, tai nėra specifika, tiesiog pirkėjai, pardavėjai, laidų vedėjai, pasiekėjai ir rinkėjai, nori girdėti TAIP! Nori ir turi.

“Ar negalėtumėte paruošti išsamios analizės šiuo svarbiu klausimu, būtų gerai ją gauti vakar?”

Atsakymas turėtų būti – “Ne!”

Atsakymas, kurį mes ištariame antakius suraukusiam ir niekada nesišypsnačiam viršininkui – “TAIP” :)

O kiek tokių pavyzdžių. Aibė.

&&&&&&&&&&&&&&&&&&&&

Šiandiena, mano kolega išdėjo įdomią mintį.

Priežastis dėl kurios vis daugiau politikų turi tendenciją pasitelkti populistinę retoriką motyvuodami rinkėjus, tai ne socialinė tikrovė ar reakcija į ekstremistus ar paprastas atsakymas į sudėtingus klausimus, tai antrarūšiai politikai.

Skirtumas tarp pirmarūšių ir antrarūšių nėra lengvai apčiuopiamas. Reikia tik paklausti keletą klausimų ir stebėti kokie bus atsakymai…

Taip. Taip. Taip.

O iš kur pinigai? O kaip tai realizuoti? O kokios tokios sprendimo ilgalaikės pasėkmės?

Ne. Ne. Ne.

&&&&&&&&&&&&&&&&&

Gal nėra taip jau blogai išmokti naudoti žodį – “Ne”. Aišku Špokas galėtų pasigailėti savo tėvų ir kartais nuo karto įterpti nuvalkiotą ir antrarūšį – “Taip”. Net, jei tai skambėtų “Ahmm”.